Valdemaras Chomičius – labiausiai tituluotas Lietuvos rinktinės narys. Jis vienintelis turi kiekvieno sportininko labiausiai geidžiamą apdovanojimą – olimpinių žaidynių aukso medalį.
Olimpiniu čempionu V.Chomičius tapo 1988 metų Seulo žaidynėse dar rungtyniaudamas SSRS rinktinėje, o atkūrus nepriklausomybę prisidėjo prie pirmųjų į tarptautinę krepšinio šeimą sugrįžusios Lietuvos laimėjimų: 1992 metų Barselonos olimpinių žaidynių bronzos ir 1995 metų Europos čempionato sidabro.
1995 metais V.Chomičius paskutinį kartą vilkėjo Lietuvos rinktinės marškinėlius, tačiau praėjus vos ketveriems metams vėl buvo komandoje – patyrusį krepšinio vilką į pagalbą pasitelkė treneris Jonas Kazlauskas. Vėliau V.Chomičius talkino ir J.Kazlausko įpėdiniui Antanui Sireikai, o rinktinėje nuolatos dirbo iki 2006 metų. Ramūnui Butautui jo patarimų neprireikė, užtat vyriausiuoju treneriu tapęs Kęstutis Kemzūra šiais metais vėl pakvietė rinktinės senbuvį į savo štabą.
Didžioji V.Chomičiaus žaidėjo karjeros dalis praėjo Kauno „Žalgiryje“, su kuriuo triskart tapo SSRS čempionu. 1989 metais V.Chomičius išvyko į užsienį ir žaidė Ispanijos, Italijos bei Belgijos klubuose, o 1996 metais grįžo į Lietuvą ir tapo „Žemaitijos olimpo“ žaidžiančiuoju treneriu. Krepšininko bei trenerio pareigas V.Chomičius suderino ir Marijampolės klube, o 1999 metais išvyko į Rusiją ir nuo tada dirbo vien šioje šalyje: Permės „Ural Great“, Maskvos „Dinamo“, Kazanės „Uniks“ klubuose. Šiais metais olimpinį čempioną į savo gretas pakvietė Liubercų „Triumf“.
Lietuvos rinktinėje: 1991-1995 m. (žaidėjas), 1999-2006 m. ir nuo 2010 m. (trenerio padėjėjas).
